Iš daugybės perskaitytų knygų man visai nesunku išsirinkti tą, kuri manyje sukėlė daugiausiai emocijų. Antuano de Saint Egziuperi knygą "Mažasis princas" gavau dovanų, kai man buvo dešimt metų. Būtent tada ją perskaičiusi suvokiau, kad neprivalau būti tokia kaip visi. Galiu šypsotis, jei visi susiraukę, galiu liūdėti, jeigu visi džiaugiasi - neprivalau paklusti miniai. "Mažąjį princą" skaičiau daugybę kartų ir kiekvieną sykį prasmę suvokdavau skirtingai, atrasdavau kažko, ko nepastebėjau ankstesnį kartą.
Judita Jurkėnaitė
Noriu tikėti, kad visagalis kompiuteris ir interneto raizgalynė, neatims iš mūsų šilto bendravimo su knyga. Knygų pasaulis toks jaukus ir šiltas, toks paslaptingas ir nuostabus. Kompiuterių pasaulis toks šaltas ir baugus – aš juo nepasitikiu!
Noriu garsiai sušukti visiems – mano draugams ir draugėms, mano mokytojams, ir turguje bestovintiems: paimkite į rankas mažą knygelę, turinčią savyje tiek daug galios, perskaitykite ją, prarykite, kaip skaniausią vaisių. Man tokia knyga tai – Ričardo Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“.
Ir pajausite dar kartą visi:
- Kad žuvėdra gyvena kiekviename iš mūsų...
- Kad visi turime sparnus dideliam skrydžiui, bet nedrįstame tuo patikėti ...
- Kad valdo mus baimė būti savimi...
- Kad kiekvienas laiptelis yra svarbus ir prasmingas...
Linkiu visiems sėkmės! Susitiksime skrydyje... Vesta Pakalnytė
